Mūsų komunikacijos komanda pakalbino gerai visiems žinomą trenerį D. Sirtautą.

Pilnas interviu:

Kaip manote, ar Lietuvoje mėgėjų krepšinis auga? 
Negaliu atsakyti, nes šiuo metu nedalyvauju ir neseku šios srities. Neturiu tam kompetencijos. 

Jūs esate jaunimo ir individualių įgūdžių treneris. Ar skatinate savo žaidėjus pasitikėti savimi ir labiau atsiskleisti aikštėje? 
Toks yra kiekvieno trenerio tikslas. Įgūdžiai yra proceso dalis: individualūs, grupiniai ir komandiniai veiksmai. Tai viso krepšinio – jaunimo, mėgėjų ir profesionalų – proceso sudedamoji dalis. Šie elementai treniruojami tam, kad atsiskleistų žaidimo metu. Tai yra šios sporto šakos esmė. Be abejo, pasitikėjimas taip pat yra ugdomas. Tai ne tik skatiname, bet ir laikome labai svarbia proceso dalimi. 

Ar manote, kad pasitikėjimas turi aiškias ribas? 
Kaip sakė amžiną atilsį Kobe Bryantas: “„Self-confidence“ – pasitikėjimas savo jėgomis tiesiogiai priklauso nuo treniruočių ir atlikto darbo. Jeigu to nepadariau treniruočių metu, to nedarysiu ir aikštelėje.” Manau, kad pasitikėjimas turi kilti iš treniruočių proceso, todėl ribas nusistatome patys. 

Matome daug jaunų žaidėjų, kurie išvyksta į NCAA tobulėti. Ar įmanoma tikėtis, kad ateityje Europoje bus sudarytos tokios sąlygos, kad perspektyvūs žaidėjai liktų augti čia? Ar palaikote šią idėją? 
Ši tendencija ryški ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Žalgirio“ jaunimo sistema taip pat susiduria su šia problema. Masinis jaunimo išvykimas į JAV rodo, kad pajėgumai tarp šių žemynų lyginasi, tai ypač matyti pasaulio čempionatuose. JAV yra galinga ir įtakinga valstybė, turinti pranašumų daugelyje sričių, todėl ji renkasi talentingiausius pasaulio jaunuosius krepšininkus. Vien NIL (Name, Image, Likeness) sistema gali pritraukti studentus, nes išmokamos tikrai didelės sumos. Dėl to pasaulinis krepšinis silpnėja, o JAV krepšinis stiprėja. Ispanijos, Italijos akademijos bando išlaikyti jaunimą, tačiau perspektyvūs krepšininkai negali atsispirti NCAA sąlygoms – universitetų infrastruktūra ir finansiniai ištekliai yra aukščiausio lygio. Jeigu suburtume visus žaidėjus, išvykusius į NCAA per pastaruosius penkerius metus, galėtume suformuoti Eurolygos lygio komandą. Tačiau NCAA procesas nėra visur vienodas, o rezultatai gali kisti. Aš, matydamas didelį talentą, galbūt neturėčiau jo stabdyti ir turėčiau leisti jam natūraliai augti. Nei palaikau, nei nepalaikau šios idėjos – nėra vieno teisingo atsakymo. 

NCAA procesas dažniau pasitaiko tarp vaikinų. Ar manote, kad Lietuvos merginos taip pat gali masiškai vykti tobulėti į JAV? 
Mano dukra šiuo metu yra JAV ir ten puikiai tobulėja. Yra ir kitų pavyzdžių – pavyzdžiui, Justė Jocytė pasirinko Prancūziją. Visgi pastebiu, kad perspektyvių krepšininkių akys vis dažniau krypsta į kitą Atlanto pusę. Ši tendencija stiprės ir moterų krepšinyje, nes sąlygų, kurias siūlo JAV universitetai, Lietuvoje nėra. Be krepšinio, jos gauna aukštąjį išsilavinimą ir geras anglų kalbos žinias. Tai yra geras variantas Lietuvos krepšiniui. 

Esate Lietuvos krepšinio legenda. Matome, kad vis daugiau buvusių profesionalų prisijungia prie mėgėjų komandų. Ar galime tikėtis išvysti Jus aikštelėje? 
Manęs greičiausiai neišvysite – šis etapas jau praeityje (juokiasi). Tačiau tendencija aiški: profesionalūs krepšininkai po karjeros pabaigos renkasi mėgėjų krepšinį, kad palaikytų fizinę formą. Mano kartos žaidėjai, tokie kaip Jonas Mačiulis, Darius Songaila, Artūras Milaknis, taip pat išbando save mėgėjų lygoje. Vis dėlto, mano manymu, mėgėjų lyga nėra skirta profesionalams. 

LKL „Oro Karaliaus“ konkursas jau išnyko, nors LKL vis dažniau matome šoklių ir atletiškų žaidėjų, kurie jungiasi į LKL komandas. Kaip daugkartinis šio konkurso nugalėtojas, ar manote, kad LKL turėtų jį sugrąžinti? 
Tai įdomus variantas, nes tokie konkursai atskleidžia žaidėjų atletines galimybes. Tačiau viskas priklauso nuo paklausos – ar žiūrovams tai įdomu ir ar renginys atsiperka finansiškai. LKL vadovybė į tai atsižvelgia priimdama sprendimus. Tačiau aš tikrai būčiau už jo sugrąžinimą. 

Linksmesnis klausimas. Ką pasirinktumėte- įmesti lemiamą tritaškį, kuris atneštų pergalę komandai iš vidurio, ar įdėti per varžovą iš viršaus, kuris taip pat atneštų pergalę komandai? 

(Juokiasi) Svarbu galutinis rezultatas, nesvarbu kaip jis buvo pasiektas. Pasiimame užmokestį už atliktą darbą, komanda pasiekia savo tikslus, treneris pasiekia savo tikslus, komandos vadovybė pasiekia tikslus ir visi lieka laimingi. Šis požiūris iš visumos pusės, o žiūrint iš emocinės pusės, kas kam yra prie širdies. Dėjimas per varžovą su pražanga ir pataikant bauda tikrai geras variantas (juokiasi). 

Treniravote jaunimo rinktines ir pats esate treneris. Kalbėjote apie komandos rezultatus, ko reikalaujate iš savo auklėtinių, kad tie rezultatia būtų pasiekti ir išliktų ilgą laiką? 

Čia reiktų kalbėti, kad reikia visko. Tokie dalykai nėra išmokstami net trenerių studijuose. Psichologinio, techninio, taktinio, fizinio rengimo, nes tai viskas tarpusavyje susiję. Tam tikruose laiko tarpsniuose reikia ir skirtingų dalykų. Surinkus geriausias pavardes, geriausią statistiką nebūsime užtikrinti dėl gerų rezultatų, todėl atsiremia į rezulatatus ir žmogiškasis faktorius. Psichiniai, dvasiniai ištekliai labai svarbūs taip pat. Čia yra panašiai, kaip nuo ko priklauso galutinė žmogaus sveikata (juokiasi)? Kaip tu augai, kaip gyvenai, ką darei, su krepšiniu yra lygiai tas pats, sunku pasakyti. 

Kalbant apie psicholgija, ar tikite, kad psichologiniai faktoriai, psichologiniai kursai gali padėti žaidėjui atsikleisti kaip žmogui, ar net kaip žaidėjui aikštelėje?  

Tikrai taip. Tikiu, kad santykis ir ugdymo procesas svarbus faktorius, kuris padeda paskirstyti žaidėjų fiziniui, taktiniam ir, be abejo, psichologiniam rengimui. Skarbalius, Skurvydas, Stanislovaitis, Rūtenis Paulauskas, tai yra mokslinis elitas, kuris ir yra išdėstęs šiuos dalykus savo kursuose. Treneriai patys skirsto, kiek turi integruoti psichologinį rengimą savo procese. Žaidėjas nepabėga, nepašoka, nepataiko, nepakelia svorių, bet mes ruošiame jį 70% psichologiškai, 10% fiziškai, 5% taktiškai ir dar kitaip, tai kas man iš to psichologiško rengimo? Taip, jis bus psichologiškai stiprus, bet kas mane perneš iš vienos aikštelės pusės į kitą? (Juokiasi). Bet, be abejo, reikalingas, tik reikia tinkamo balanso. 

Ar skatinate „Team Building“ procesus komandose? 
Be abejo. „Žalgirio“ sistemoje tai yra nuolat taikoma. Pavyzdžiui, anksčiau dublerių komanda buvo vežama į karinį poligoną, kur buvo ugdomas komandos susivienijimas. Mėgėjų krepšinyje tai sudėtingiau, nes žaidėjai dažnai rungtyniauja už kelias komandas, tačiau profesionalioje aplinkoje tai yra būtina. 

Kaip Jūs pats minėjote, trenerių ir žaidėjų santykiai labai svarbūs. Dažniausiai, jeigu komandos rezultatai netenkina klubo vadovybės, kaltinami ir atleidžiami treneriai. Ar manote, kad treneriai turėtų būti peikiami, o ne žaidėjai? 

Kiekvienas galvoja kitaip iš savo varpinės. Jeigu klubas nepakeičia savo trenerio per sezoną, tai nėra „madinga“. Aš galvoju, tai yra klubo savininkų lengvas būdas nurašyti savo atsakomybes komplektuojant komandą ir yra geras būdas atsikratyti atsakomybės bei suversti visus kaltinimus ant trenerio ir taip išlaikyti savo pozicijas. Lengva pozicija išsaugoti savo „kailį“. Tai yra sąlygini dalykai. 

Jūsų palinkėjimas mėgėjų, Lietuvos krepšiniui 
Linkiu, kad mėgėjų krepšinis būtų galimybė tiems žmonėms, kurie nerealizavo savo krepšinio svajonių ir tikslų, bet turėtų galimybę patenkinti savo lūkesčius, kad atrastų save podarbinėje veikloje. Galėtų mėgautis mylima sporto šaka, vieno kito bendryste, nesureikšminant asmeninių rezultatų. Taip pat, kad galėtų mėgautis savo fizine ir dvasine sveikata ir gražiu, sveiku laiko praleidimu. 

Kaip manote, ar „Žalgiris“ pateks į įkrintamąsias? 
Man tai nėra labai svarbu, bet manau, kad ne. Jei pateks – gerai, jei ne – tikėsimės geresnių rezultatų ateityje (juokiasi). 

 
Linkiu jums sėkmės, darykit savo veiklą, pavyks sukonkuruot, tada džiugu.